Archyvas
Padedame susigaudyti „Kino pavasaryje“ (5)
2010-03-15 17:53
Žinome, kaip sunku susigaudyti plačioje programoje. Todėl norime pagelbėti. Juk kovo 18 d. – festivalio pradžia – sparčiai artėja.
Sugalvojome „Kino pavasario“ filmus suskirstyti pagal auditorijas. Telieka susirasti tai, kas geriausia tinka būtent jums. O kadangi skaitote mus, spėjame, kad domitės miesto gyvenimu. Su tuo savo skirstymą ir siesime. Taigi pateikiame savus „Kino pavasario“ „stalčiukus“:
Just a name thingie/Flickr.com nuotr.
Tikras miestietis – iš prigimties priklausomas žmogus. Arba nuo naujųjų technologijų, arba nuo blizgučių, kavos, cigarečių, mados, naujienų ar kramtomos gumos. Taigi pristatome filmus, skirtus urbanistams.
• „Artimos šviesos“ – sėdi į lietuvišką mašiną ir važiuoji iš naujo atrasti naktinio miesto.
• „Grėsmingas signalas“ – labai tuo abejojame, bet gal privers atitraukti mobilų telefoną nuo ausies.
• „Mūsų viešas gyvenimas“ – šiuolaikinio interneto pranašas, kurio galvoje gimė idėjos realybės šou ir socialiniams tinklams, dabar gyvena Etiopijoje – atsiskyręs nuo pasaulio.
• „Rugsėjo numeris“ – nes nuo mados tiesiog nepabėgsime. O išskirtinė ekskursija po „Vogue“...
• „Žvaigždžių liga“ – šiuolaikinė ir realistiška visuomenės informavimo priemonių konspiracijos teorija.
Gyvenimas nėra paprastas – tai dažnai gali pamatyti kine. O ypač – festivaliuose, kadangi repertuarą stengiamasi sudaryti iš gilesnių filmų. Taigi jei kartais jaučiatės pasimetę, galite nusiraminti – tokie jūs – ne vieni. Filmų „suskilusioms asmenybėms“ „Kino pavasaryje“ yra ir bus.
• „Pripučiama lėlė“ – seksualinėms aistroms lieti nupirkta lėlė staiga atgyja ir su vyrų tokiu trokštamu naivumu pradeda tyrinėti pasaulį, kol nesubliūkšta. Tiek pasaulis aplink ją, tiek ji pati.
• „Troškulys“ – vampyru tapęs kunigas kovoja su troškuliu vogdamas kraują iš ligoninės. Be to, įsimyli. O jūs manėte, kad jūsų moralinės dilemos – didelės.
• „Liūdesio pienas“ – ar negandos perduodamos su motinos pienu? Išprievartautos motinos dukra, mamai mirus, turi iš naujo susigyventi su pasauliu. Įskiepytoje baimėje ir nepasitikėjime.
• „Iltinis dantis“ – tėvai vaikus uždaro savame mažyčiame pasaulėlyje, kurio taisykles kuria patys. Skamba per siaubingai, kad būtų įmanoma?
• „Vegetarė“ – nuo anoreksijos iki keisto sekso. Tarsi šiuolaikinio meno instaliacija, kūnai skleidžiasi ištapytomis gėlėmis ir šizofrenišku gyvenimo būdu.
Per laimingus žmones kartais reikia nuleisti ant žemės. Taigi štai – filmai, turėsiantys priversti jus susimąstyti ir baigti skrajoti padebesiais.
•
„Brangioji” – per didelio svorio, niekieno nemylima, skaityti nemokanti, tėvo prievartauta juodaodė mergaitė. Tiesa, su
„Oskaru“ – ir ne vienu.
• „Prarasti laikai“ – Vengrijos kaimas ir perspektyvų neturintys žmonės. Brolis, užsidirbantis iš smulkios benzino kontrabandos ir išprievartauta autistė sesuo.
• „Rytų pjesės“ – liūdnas, tačiau liūdnesnė jo istorija. Pastatytas pagal režisieriaus vaikystės draugo išgyvenimus (jis pats ir vaidina) filmas taip ir nepasiekė jo akių. Kamenas Kalevas mirė prieš pamatydamas savo kūrinį.
• „Pranašas“ – ar žmogus iš esmės yra geras? Kalėjimas – vieta, kurioje esi atskirtas nuo „laisvojo pasaulio“. Čia prarandi bet kokią atsakomybę. Save gali pakeisti ir perdirbti – ne į gerąją pusę. Ar taip, atsisakius moralinių gniaužtų, pasiliktume savyje nors kiek gėrio?
•
„Rimtas vyrukas“ – kaip jau ir sakėme,
„gyvenimas užknisa“. Susitaikykite. Panašus, tik gal kiek šviesesnis variantas –
„Moteris be pianino“. „Gyvenimas užknisa“, bet gal yra vilties?
• „Aš taip pat“ – kas yra labiau neįgalus: Dauno sindromą turintis žmogus, ar kiekvienas iš mūsų, nerandančių drąsos pripažinti, kad neįgalieji yra tokie patys žmonės kaip ir mes?
• „Tėve mūsų“ – lietuviškas butas, primenantis gyvenimo rūsį, iš kurio neišeis nė vienas šeimos narys. Viskas čia taip paprasta, kaip lakusis smėlis.
• „Kritimas“ – beviltišką gyvenimą turintis vaikinukas mėgaujasi jo beviltiškumu, nes tik tai – stabilu. Filosofiška ar kvaila?
Kraupi tiesa – nes istorija ne visada graži. Tiesą pasakius, kine ji beveik visada žiauri. Taigi šios juostos moko geležiniu kumščiu:
• „Caras“ – nes Ivanas Rūsčiuoju buvo pavadintas ne be reikalo. Ir visgi Rusijai negraži istorija nepatinka, taigi filmas kurtas už privačių rėmėjų pinigus.
•
„Baltas kaspinas“ – žudynių gal ir nebus, tačiau tokios kraupios potekstės jau seniai nematėme. Kaip užaugo nacistinė Vokietija?
• „Karvė“ – nes net ir rimtuose įvykiuose pasitaiko keistuolių. Ne per protingiausias kaimietis stropiai prižiūri karvę – tai kas, kad aplink vyksta kinų ir japonų karas.
Tikriausiai pastebėjote per visas apdovanojimų ceremonijas – ar prie to privedė politinė situacija, ar ekonominės krizės sukelta visuomenės panika dėl susikurto gyvenimo trapumo, tačiau karo tematika nūnai madinga:
• „Sveiki atvykę“ – gal ne visai apie karą. Juk dezertyrai kare ypač nekenčiami. Tačiau, CityOut nuomone, geriausi karo filmai yra ne tie, kuriuose šaudoma, o tie, kuriuose galime matyti žmogų. Mūšyje jo lieka nedaug. Taigi šalta jūra plaukiame į Angliją.
• „Asamblėja“ – nes... kiek žinote apie Kinijos karus?
• „Juodasis būrys“ – tamsiausioji viso to pusė.
Net ir festivaliuose kinas kartais būna skirtas ir malonumui. Štai filmai, kurie nebandys susidoroti arba parodyti pasaulio neteisybių ar vilties neturinčių personažų:
• „Užtarėjas“ – nes istoriniai įvykiai, įpynus išgalvotą meilės istoriją ir dar šiek tiek „pipiriukų“, tampa dar retro-stilingesni.
• „Virtuvė sielai“ – juokingas Fatihas Akinas. Tai tiesiog privalu pamatyti. O dar juokingesnis – neskanų maistą tiekiančio restorano populiarumas.
• „Paslaptis jų akyse“ – gal kiek niūrokas, tačiau pakankamą atstumą nuo žiūrovo išlaikantis filmas-detektyvas. O ir režisierius – prisidėjęs prie „Įstatymo ir tvarkos“ bei „Daktaro Houso“ kūrimo. Be to, „Oskaras“ už geriausią užsienio filmą...
• „Svieto pabaiga“ – „Adomo obuolių“ kūrėjai visai nuklysta į fantazijas ir egzotiškus kraštus.
• „Panelė Morka“ – anti-romantinė komedija su raudonuojančia korėjiete – tikras saldainiukas sarkazmo mylėtojams.
Pažįstame Rytus. Kai kas laikosi įsikibęs savų tiesų, kai kas per sparčiai žengia pirmyn, mindydamas protėvių puoselėtų tradicijų augmeniją.
• „Ką žinote apie Persų kates“ – eiti tiesiog privalu, nes: a) jis apie muziką; b) apie uždraustą vaisių (vakarietiškiems garsams Irane sklisti nevalia); c) filmas kurtas slaptai, valdžiai meluota, o filmuota buitinėmis kameromis – štai kur autentika! d) už kūrinį režisierių bandė suimti, nuteisti ir viešai pasmerkti.
• „Nuo 10 iki 11“ – Turkija sparčiai vakarėja. Netikite? Tikite? Na, tai nėra taip svarbu. Svarbiau, ar nedarome to paties ir mes – per sparčiai ir per nerūpestingai.
• „Mergina iš Kinijos“ – Ar kitoje gatvės pusėje žolė – žalesnė? Pamąstymai pravers ir lietuviams.
• „Apie Elę“ – apkalbos už nugaros apie asmenį tradicijų kontekste. Štai jums ir tema tiek psichologinei analizei, tiek mokyklinei interpretacijai.
• „Gyvybės ir mirties miestas“ – Japonija, jos elegancija, bejėgiškumas ir žiaurumas.
Romantikams skirtų filmų nė nepradėsime vardinti.
„Bright star“ – saldžiai,
„Stiklainis uogienės“ – realistiškai,
„Palaimintosios“ – karčiai,
„Abrakadabra“ – rūgščiai,
„Kraujas ir pelenai“ – šekspyriškai žiauriai.
Doegox/Flickr.com nuotr.
Rinkitės, kino stalas gausus. O CityOut linki gero apetito!
Barbora Bernotaitė