Archyvas
Kino repertuarai
Popiežė Joana: feminizmas, istorija? (4)
2010-02-06 08:30
Į išankstinę „Popiežės Joanos“ peržiūrą susirinko gausi minia. Džiuginantis faktas – daugėja įvairesnių kalbų kino. Gluminantis – nors CityOut ir gali kukliai nuleisti blakstienas, besigirdamas minimaliai mokamų kalbų skaičiumi, girdėti ne anglų, o vokiečių kalbą kino teatre buvo keistoka.
Keisčiausia, kad ties kalba vokiško kino pojūtis ir baigėsi. Visa kita tikrai neturi nacionalinio kino poskonio. Filmas švarus, istoriškai didingas ir emocingas kaip tik tiek, kiek esame pratę.
Taigi „Popiežę Joaną“ galima pavadinti dar vienu istoriniu filmu, atitinkančiu visus reikalavimus. O toks filmų žanras turi pasižymėti:
a) istorinėmis aplinkybėmis ir gerąja misija – šviesti auditoriją;
b) nuostabiais kostiumais ir didelėmis investicijomis į juos;
c) patosu – kadangi istorija jau įvyko, stengiamasi įvykius pateikti teigiamai – juk geriau gražiau nei šmeižtas;
d) liūdna pabaiga. Nesame tikri, ar liūdnos pabaigos filmus daro didingesnius, ar tragedijos geriau įsimena ir išlieka istorijoje, bet tai – kone universali formulė.
„Popiežė Joana“ – tai savęs pažinimo istorija. Tai pasakojimas apie mergaitę, kuri, nepaisydama visų išorinio pasaulio trukdžių, siekia savo tikslo – žinių.
Bažnyčios čia yra, yra ir moterų priespaudos istorijos. Tačiau visa tai yra žinoma, išmokta ir matyta. Kas išties stebina, yra paprasto žmogaus baimė. Ir filme ji išreiškiama įvairiais būdais – prispausto žmogelio drebėjimu, tirono šeimos tėvo žiaurumu, bijant būti neteisiam, prispaustos motinos tylėjimu, bailių valdininkų intrigomis. Gal iš pradžių ir gali pasirodyti, kad filmas pateikia vien juodas ir baltas puses, tačiau taip nėra. Gyvenime taip niekada nebūna.
Kadras iš filmo.
Pliusas, kurį filme išskirtume, būtų nedidelis virpančių blakstienų kiekis. Tiesa, Joanos gyvenime gausu melodramiškų posūkių ir lemties piršto baksnojimų. Tačiau mergina eina ten, kur jai atrodo geriausia. Tarkime, pasikeitus aplinkybėms, ji išlaiko prie savęs mylimą vyrą – kaip samdinį. Nes tai – būdas išlikti jų meilei. Ji rizikuoja – ir tai daro iškelta galva. Žinome, kad pasekmės bus, tačiau jos bus priimtos, ir mums nereikia žiūrėti į valandą blaškymosi ir ilgesingų žvilgsnių. Ne visai tai, prie ko esame pratę melodramose – kai vos kartą kažkam pamelavus, sugriūna visas nekaltos mergaitės gyvenimas, nes ji viskuo viskuo tiki.
Tai – filmas apie stiprų moteriškumą, tačiau ar ne visi istoriniai filmai apie silpnosios lyties atstoves būna tokie? Taigi juosta išlaiko moteriškumą, nors pati Joana to tikriausiai ir nenorėtų. Kraujo jame nedaug. Ar bent ne tiek daug, kiek būna panašiose juostose.
Filmo plakatas.
Žiūrėti, jei norite mokytis – istorijos pamokos mielesnės tokiu pavidalu; jei feminizmo grūdo ieškote visur, kur tik įmanoma; jei Jums patinka liūdnos, didingos istorijos; jei norite pamatyti kelis gana įspūdingus kostiumus.
Nežiūrėti, jei tiesiog nemėgstate istorinių dramų. Paprasta. Antroji priežastis gali būti nenoras matyti bažnyčios apgaudinėjimą – nors tokiu atveju tikriausiai taip pat nemėgstate istorinių filmų.
Barbora Bernotaitė