Archyvas
Spektakliai
Koršunoviškas „Hamletas“
2009-10-09 19:23
Šiame tekste tikrai nesiimsite paties „Hamleto“ analizės, ką reikia padaryti vakar, spalio 8-ąją, iš šio Teatro arenoje rodyto Oskaro Koršunovo spektaklio grįžusiems moksleiviams.
Nors šiuo metu Vilniuje vyksta tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, į kurio programą yra įtrauktas „Hamletas“, ir vieno didžiausių ir seniausių Europoje scenos menų tinklo susitikimas (angl. Informal European Theatre Meeting, IETM), kuriame dalyvauja ir į „Sirenų“ spektaklius vaikšto apie 400 scenos menų profesionalų iš viso pasaulio, moksleivių į Teatro areną vakar visgi susirinko ne ką mažiau nei scenos menų profesionalų.
Kai kurie spektaklio žiūrovai baiminosi (girdėjome juos dalijantis tokiais nuogąstavimais), kad IETM dalyviai prasidėjus spektakliui nepradėtų reikšti savo „profesionalios“ pozicijos po 10 veiksmo minučių atsistodami ir palikdami sausakimšą salę. Bet taip neatsitiko.
Grįžkime prie „Hamleto“. Jei esate matę kitus šios vienos žymiausių William Shakespeare pjesių pastatymus, palikę raudonose servetėlėse (kraujyje) ir baltose gėlėse (nekaltume) pasibaigus OKT vaidinimui skendinčią sceną tikrai turėsite apie ką pagalvoti, ką palyginti ir sugretinti. Jei kitų pastatymų nesate matę, vis tiek akivaizdu, kad Oskaro Koršunovo „Hamletas“ kitoks nei „senųjų“, kelis dešimtmečius ar šimtmečius gyvuojančių teatrų (ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio).
Tai, kad režisierius imasi vienos populiariausių pjesių visame pasaulyje, kuri, be kita ko, yra filosofinio pobūdžio, taigi ne pats paprasčiausias riešutėlis, rodo jo brandą. Tuo labiau, kad ir pats Oskaras Koršunovas apie šį naujausią teatro spektaklį, jo reikšmę ir prasmę, taip pat ir sau pačiam, yra nemažai kalbėjęs.
Hamleto keliamas egzistencinis klausimas „Būti ar nebūti“ kirbėjo ir Oskarui Koršunovui, tik buvo susijęs ne su jo paties asmeniu, o su teatro, kuriam vadovauja, likimu. „Mes patys kaip ir nebesitikėjome naujojo, 11-ojo, sezono. Norėjosi viską užbaigti gražiu jubiliejumi. Per tą laiką buvo daug kas pasakyta ir daug kas padaryta ir kažką, žinoma, reikėjo keisti. Pasikeitė daug kas savaime ir netikėtai: tiek kūrybine prasme, tiek mūsų buvimo prasme – labai netikėtai atsirado arena (Teatro areną OKT simboliškai vadina naujaisiais savo namais – aut. past.)“, – rugsėjo pradžioje surengtoje naują teatro sezoną pristatyti skirtoje spaudos konferencijoje sakė Oskaras Koršunovas.
Būtent „Hamletas“, režisieriaus teigimu, labai daug ką pakeitė kūrybine prasme. „Nors tas spektaklis absorbuoja visą patirtį, bet jis atveria ir kitokį darbo principą. Kuriant „Hamletą“ nebuvo tiek svarbu rezultatas. Buvo svarbu procesas, buvo svarbu atsakyti į sau patiems rūpimus klausimus ir pasidalinti jais su žiūrovu“, – kūrybinį procesą nusako Oskaras Koršunovas.
Spaudos konferencijos metu jis sakė, kad kartu su aktoriais ir toliau repetuos „Hamletą“, mat jis, nors jau ir ne kartą pristatytas tiek Lietuvos, tiek užsienio publikai, dar nėra pabaigtas. „Gerąja prasme nepabaigtas. Jis niekada ir nebus pabaigtas. Jo esmė yra esamasis laikas. Ir su kitais spektakliais taip būdavo, bet su „Hamletu“ bus toliau repetuojama, dirbama ir vis atsiras kažkas naujo. Tai tokia atvira sistema, atviro nervo spektaklis. Ir jis, be abejonės, keisis“, – teigia Oskaras Koršunovas.
Kaip jau supratote, pastatęs ir pernai lapkritį pristatęs, žiūrovams parodęs „Hamletą“ režisierius į klausimą atsakė – „Būti“.
Tik tas buvimas ar bent jau jo paieškos koršunoviškajame „Hamlete“ nėra toks paprastas. Surasti atsakymus, suprasti, suvokti reikia ir laiko (spektaklio trukmė neįskaičiuojant vėlavimo ir pertraukos – 3 valandos, bet suvokimas gali ateiti ir gerokai vėliau, jau pasibaigus spektakliui), ir kantrybės, ir, žinoma, bent minimalaus konteksto žinojimo, pažinties su teatru ir kitais Oskaro Koršunovo spektakliais.
Ir nors režisierius sako, kad šįkart rezultatas nebuvo toks svarbus, kai ką kitus OKT spektaklius matęs žiūrovas galėjo atspėti ar bent jau numatyti. Kai kurie dalykai, CityOut akimis, OKT spektakliuose nesikeičia. Nesiimame spręsti, ar tai gerai ar blogai, galbūt tai yra šio teatro atpažinimo ženklai, jo braižas, stilius, brandas. Kalbame apie bendrą atmosferą: dekoracijas, kostiumus, muziką (kiekvienas reikšmingesnis epizodas baigiamas šaižiu „čiaukšt“ ar „šmaukšt“ – staiga užgęsta arba įsižiebia prožektoriai, griūna arba keliasi aktoriai. Mes tai vadiname koršunoviškais akcentais ir kirčiais, kurie kartais kiek per aštriai kerta per pavargusias smegenis).
Jei vis dėlto rūpi, ką matėme mes arba ką šiame spaktaklyje pamatysite jūs, atskleisime kelias mums labiausiai įstrigusias detales. Tikrai pamatysite iš kitų OKT ar tiesiog iš kitų spektaklių ar lietuviškų filmų, serialų, laidų pažįstamų aktorių veidus. Svarbiausias vaidmuo – Hamleto – šiame egzistencinių klausimų kupiname spektaklyje teko Dariui Meškauskui, jo mylimąja Ofelija tapo aktorė Rasa Samuolytė (paprastai visuose OKT spektakliuose jai tenka mylimosios arba itin svarbios moters vaidmuo). Itin CityOut sužavėjo ir kaukių dailininko Donato Jankausko darbas: jam tiesiog puikiai pavyko sukurti tokią į tikrą baltą laboratorinę panašią „žiurkę“ (beje, jos pasirodymas spektaklyje, kad ir epizodinis, nėra beprasmis. Atvirkščiai: ji simbolizuoja dvasinius spąstus, sielos pelėkautus).
Šiame spektaklyje vaidina ne tik aktoriai. Ne ką mažesnis dėmesys tenka ir dekoracijoms – tai apšviečiamiems, tai užtemstantiems grimo staliukams su veidrodžiais, beje, grimas čia irgi labai svarbus – jis kuria tikras ir netikras reakcijas, emocijas, gimdo prisipažinimus ir sėja mirtį.
Viso kito nepasakosime. Nueikite patys (artimiausias spektaklis Teatro arenoje – gruodžio 29 dieną, 19 valandą) ir pamatysite. Na, o jeigu rūpi nors akies krašteliu išvysti tai, kas vyksta scenoje, žiūrėkite šį vaizdo siužetą:
• Primename, kad „Hamletas“ – viena žymiausių William Shakespeare pjesių, tragedija, parašyta 1600-1601 metais. Tai yra ilgiausia Shakespeare‘o pjesė – joje yra 4 042 eilutės ir 29 551 žodis. Ši drama yra pirmasis ir daugiausia į lietuvių kalbą verstas Shakespeare‘o kūrinys.
Eiti, jei manote, kad OKT komanda vis dar, kaip ir prieš 10 metų, arši, ambicinga ir kažkiek pikta.
Jokiu būdu neiti, jei šiuo metu esate linkę dažniau rinktis atsakymą „b“ – nebūti.
Visos nuotraukos – Dmitrijaus Matvejevo
Toma Jonuškaitė