Archyvas
Kitoks „Vyšnių sodas“
2009-11-02 19:15
Nuo pavasario Suomijos režisieriaus Kristiano Smedso kurtas spektaklis-projektas „Vyšnių sodas“ buvo CityOut „Sirenų“ must see sąraše. Eidami, kaip skelbta, į jo videoperžiūrą tikėjomės pamatyti ne tai, ką pamatėme – maždaug valandos trukmės paskaitą-pristatymą, tačiau bet kokiu atveju nenusivylėme.
Tikrai bent pora kartą minėjome, kad „Vyšnių sodą“ norėjome pamatyti dar rugsėjo pradžioje, kai jis buvo rodomas sename sode Vilniaus priemiestyje, Nemenčinės plente. Deja, tuomet į jį tiesiog „nebetilpome“.
Spektaklis masino ne tik todėl, kad su lietuvių teatro kultūros „žiedu“ – Vytautu Anužiu, Juozu Budraičiu, Pauliumi Budraičiu, Aldona Bendoriūte, Dainiumi Gavenoniu, Virginija Kelmelyte, Irina Lavrinovič, Gyčiu Padegimu, Rasa Samuolyte, Benu Šarka ir Jonu Vaitkumi – dirbo užsienietis režisierius, bet kur kas labiau dėl to, kad jis buvo kuriamas, repetuojamas ir rodomas ne įprastoje, tradicinėje teatro scenoje, o keliolika metų nepasikeitusį veidą išlaikiusiame sodo name.
.JPG)
Akimirka iš spektaklio „Vyšnių sodas“ kūrimo. AL nuotr.
Apie tai, kaip viskas vyko – kaip spektaklis buvo kuriamas, repetuojamas ir galiausiai rodomas žiūrovams – festivalio „Sirenos“ rėmuose ir pasakojo Audronis Liuga, „Naujosios dramos akcijos“ festivalį (kurio dalis buvo ir „Vyšnių sodas“) organizuojančio Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro vadovas.
Vilniuje spektaklį pamatė kiek daugiau nei 200 žmonių. Šis nespektakliškas „Vyšnių sodas“ jau pristatytas (pabrėžiame: pristatytas, ne parodytas) ir Vokietijoje. Didelio dėmesio jis sulaukė ir Vilniuje, kur į nemokamą „Meno forte“ vykusią jo peržiūrą-pristatymą susirinko pilna salė. Didžiąją daugumą susidomėjusiųjų sudarė tuo metu sostinėje vykusio vieno didžiausių ir seniausių Europoje scenos menų tinklo susitikimo (angl. Informal European Theatre Meeting, IETM) dalyviai, juos kiek „praskiedė“ teatro gerbėjai lietuviai.
Rugsėjį pristatytas „Vyšnių sodas“ nėra pastatytas vien tik remiantis to paties pavadinimo Antono Čechovo pjese. Jis prasideda kiekvienam spektaklyje vaidinančiam aktoriui pasakojant personažų istorijas kaip savo, kaip tikras, kalbantis tarpusavyje apie rūpimus dalykus, ieškant atsakymų į nerimą keliančius ir, rodos, niekada neatsakomus klausimus – apie kūrybos prasmę, atminties vertę, vertybių kaitą. Taip pamažu „pereinama“ į tikrąją Čechovo pjesę.
.jpg)
Akimirka iš spektaklio „Vyšnių sodas“ kūrimo. Ville Hyvönen nuotr.
Tikriausiai smalsu, kaip gi palyginti nedideliame sodo name be aktorių tilpo dar per 200 žiūrovų? Iš tiesų nedideliame namelyje ankštoka buvo net patiems aktoriams. Be jų, kambaryje-scenoje sėdėjo dar keli ar keliolika iš anksto atrinktų žmonių-žiūrovų. Kaip sako Audronis Liuga, „kiek daugiau už kitus nusimanančių apie teatrą“. Jie viską galėjo stebėti iš labai arti. Be šių „įsibrovėlių“ kiekviename kambario kampe buvo po operatorių. Būtent iš jų turėtų kamerų lauke susodintiems žiūrovams į didžiulį ekraną ir buvo tiesiogiai transliuojamas spektaklis. Tai, ką viduje esantieji matė tik iš vieno kampo, sėdėjusieji lauke, kieme, galėjo matyti iškart iš kelių.
Be to, ekranas buvo padalintas į keturias dalis ir kiekvienoje jų rodytas skirtingas viduje esančių kamerų fiksuojamas vaizdas. Tą patį veiksmą, aktorių, sceną kameros vienu metu rodė iš skirtingų kampų – vaizdas kažkuo priminė nedidelį prekybos centro apsaugininko kambarėlį su daug nedidelių ekranų, rodančių skirtingas parduotuvės vietas.
Filmuojamas buvo ne tik jau žiūrovams rodytas spektaklis, bet ir jo kūrybinis procesas, kuris, CityOut akimis, yra tam tikra prasme įdomesnis už patį pastatymą. Galutiniame jo variante neliko linksmo atokvėpių šėlsmo ir smagių kūrybinių ieškojimų. Na, bet viskas bent jau užfiksuota. Iš nufilmuotos medžiagos kuriama audiovizualinė instaliacija. Ji, kaip skelbiama, yra projekto visumos dalis.
Bet grįžkite prie to, kas vyksta „Vyšnių sode“. Pamažu iš namo vidaus spektaklis persikėlė į lauką, į sodą, apie kurį Čechovo pjesėje ir sukasi visas veiksmas. Audronis Liuga sakė, kad „Vyšnių sodas“ šiuo atveju buvo pasitelktas kaip metafora siekiant apmąstyti teatro ir apskritai kultūros vietą laiko tėkmėje. Jo teigimu, Lietuvai beatgaunant Nepriklausomybę kai kuriems žmonėms teatras reiškė kone tą patį kaip ir bažnyčia. Tik jame, kad ir metaforiškai, paslėptai, buvo galima išgirsti tikrąją tiesą. Tačiau atgavus Nepriklausomybę daug kas pasikeitė, o ir teatro reikšmė, prasmė bei įtaka šiandieninei visuomenei jau kitokia.
Neatsitiktinai pasirinkta ir spektaklio-projekto veiksmo vieta – senas sodas Vilniaus priemiestyje, Nemenčinės plente. Jis – pastaruosius dešimtmečius beveik nepaliestas, nepakeistas, pasak Audronio Liugos, gerai atspindintis gyvenimo būdo pokyčius per pastaruosius dešimtmečius. Namelis liko stovėti toks pats, o aplinkui iškilo jei ne prabangūs, tai bent jau brangūs namai. Tokių kaip tas, kuriame vyko vaidinimas, aplinkui jau nebėra. Kaip skelbta spektaklio pristatyme, „beišnykstančio Vilniaus miesto peizažo dalis“.
CityOut akimis, ši „Vyšnių sodo“ versija dar liūdnesnė už pačią pjesę. Tai liūdnas spektaklis apie tai, kas jau praėjo ir tam tikra prasme yra prarasta negrįžtamai. Lyg koks parduotas vyšnių sodas, į kurį taip norisi grįžti, bet jis jau tau nebepriklauso.
Spektaklio-projekto „Vyšnių sodas“ ir audiovizualinės instaliacijos premjera Vilniuje numatoma ateinančių metų gegužę. Po jos „Vyšnių sodo“ projektas tikriausiai leisis į tarptautines gastroles.
Į premjerą eiti, jei kada nors esate pardavę savo mylimą namą ar namelį su sodu, jei esate netekę ko nors brangaus.
Neiti, jei jums nesuprantama, kaip galima ilgėtis kokios nors konkrečios vietos ar praėjusio laiko.
Toma Jonuškaitė