Archyvas
Parodos
Šaltasis karas Nacionalinėje galerijoje (foto) (2)
2009-10-03 18:44
Naująja, nuo spalio 2 dienos, Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojama tarptautine paroda „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945-1975“ galerijos atstovai didžiuojasi. Yra dėl ko.
Kad pakliūtų į šią pirmiausia Londono Viktorijos ir Alberto muziejuje pernai rudenį rodytą parodą, lankytojai turėjo iš anksto užsiregistruoti. Šiemet pavasarį ji atkeliavo į Italiją ir buvo eksponuojama Modernaus ir šiuolaikinio meno muziejuje MART Roverete. Ten ją aplankė apie 100 000 žmonių.
Trečioji parodos stotelė – Vilnius, Nacionalinė dailės galerija. Įdomu bus pamatyti parodos lankymo statistiką Lietuvoje. Ji domina ir Rolandą Kvietkauską, nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, kurios dalis ir yra ši paroda, direktorių. „Mums bus įdomu pamatyti reakcijas ir šios parodos vertinimus, nes Vilnius yra pati ryčiausia Europos kultūros sostinė“, – sako jis.
Beje, iš visų jau apsilankiusių parodoje girdėjome tik teigiamus atsiliepimus. Tuojau pateiksime ir savuosius – parodą apžiūrėjome vieni pirmųjų.
95%
Prieš parodos atidarymą surengtoje spaudos konferencijoje Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė sakė, jog prireikė maždaug pusantrų metų darbo, kad paroda „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945-1975“ atkeliautų į Lietuvą – „galvojant apie galimybę ją parodyti, derinant ir užsiimant atvežimo vadyba“.
„Lietuviškoji“ paroda beveik nesiskiria nuo „londonietiškos“. Jos struktūra, pasak rengėjų, išlaikyta 95%. Kai kurių eksponatų atgabenti nepavyko, mat „kai kurie kūriniai negali būti vežiojami visus metus“, tačiau juos pavyko pakeisti kitais.
Prieš leisdamiesi žemyn į keičiamų ekspozicijų salę pažvelkite į ją iš viršaus ir pamatysite, ką omenyje turėjo organizatoriai, sakydami, kad parodos architektūra yra originali. Atverskite parodos bukletą, kuriame nupieštas ekspozicijos planas bei siūloma, nuo kurios vietos pradėti ir kur užbaigti savo kelionę. Paroda suskirstyta į aštuonias zonas, kiekviena jų pažymėta vis kita spalva. Atitinkamų spalvų yra ir tų mažyčių „paviljonų“ viršus.
„Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945-1975“ – paroda, kuriai apžiūrėti reikia ne tik jūsų laiko, bet ir dėmesio – atidžiau pažvelgti, pamąstyti ne tik kas, bet ir kodėl rodoma.
Akimirką šmėsteli mintis, kad galbūt išaus diena, kai Nacionalinė dailės galerija savo ekspozicijomis nurungs Šiuolaikinio meno centrą, kuris dalį nuolatinių lankytojų atbaidė „išsikvėpusiomis“, neoriginaliomis, „nėra nei ką pamatyti, nei ką papasakoti“ parodomis.
Nuo JAV iki Kinijos
Vienas parodos kuratorių David Crowley (Karališkasis menų koledžas, Londonas) sako, kad ši paroda skirta pokariniam laikotarpiui – to meto dizainui, architektūrai, menui. „Tai labai plati, beveik neaprėpiama tema, todėl mes stengėmės į viską pažvelgti per Šaltojo karo prizmę. Paroda apima geografiją nuo JAV iki Kinijos, tačiau tai nėra politinė ar socialinė paroda. Joje sutelkta pagrindinių modernistų kūryba, o visų jų idėjas vienija epochos dvasia. Tai gyvenimas suskilusiame pasaulyje, kuris turėjo savų baimių ir kitų motyvų“, – kaip gimė ši paroda, pasakoja David Crowley.
Pasak jo, natūralu, kad parodoje yra garsių figūrų, pavyzdžiui, Pablo Picasso. „Bet itin rimtai norėjome pažiūrėti į rytinę nuo geležinės uždangos buvusią pasaulio pusę. Kai paroda buvo rodoma Londone, būtent rytiniame bloke dirbusių menininkų darbai sulaukė daugiau dėmesio. Vienas iš pavyzdžių – plastmasinis „Trabanto“ prototipas, pagamintas Rytų Berlyne“, – teigia parodos kuratorius.
Beje, kalbant apie Sovietų Sąjungos eksponatus, reikėtų paminėti, kad didžioji dalis jų parodoje yra ne iš Rusijos, o iš JAV, kur jie rodomi noriau nei pačioje Rusijoje.
Walteris Ende. Automobilis „P70 coupé“. Rytų Vokietija, 1954 m. Pagaminta „Duroplast“ ir „VEB Automobilwerk AWZ“, Cvikau. © Die Neue Sammlung, München
Perskaičius parodos pavadinimą „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945-1975“, kuris nuo anksčiau skelbtojo šiek tiek pasikeitė (nukrito du žodžiai – „suskilusiame pasaulyje“) gali pasirodyti, kad pagrindinis akcentas turėtų būti skirtumai tarp Rytų ir Vakarų pasaulio. Taip iš dalies ir yra. Paroda prasideda kontrastu – sovietiniu statiniu ir biurų pastatu Amerikoje. David Crowley žodžiais, einant toliau tie skirtumai nyksta, kol beveik visai išnyksta.
Karel Šourek. Šlovė Raudonajai armijai, Naujojo pasaulio gynėjai. Praha, Čekoslovakija, 1945 m. Panaudota Tibor Honti (1907-1968) fotografija. Privati kolekcija
„Laikotarpis, apie kurį kalbama parodoje, – didelių vilčių, svajonių laikotarpis, kuomet buvo galvojama, kad netrukus žmogus gyvens kosmose, kad jis turės naują modernų būstą, bet kartu tai buvo laikotarpis, kai viskas galėjo baigtis vieno mygtuko paspaudimu“, – sako vienas parodos kuratorių David Crowley.
Galbūt dėl to tuo laikotarpiu buvo sukurta daug prototipų, kurie, deja, taip ir neatsidūrė žmonių namuose, neįsiliejo į jų gyvenimą. Šaltojo karo laikotarpiu gimė daug gerų idėjų, tačiau politinės ir ekonominės sąlygos neleido jų paversti realybe. Dalis tų idėjų prototipų pavidalu ir pristatoma parodoje.
Kai ši paroda buvo rodoma Londone, britiškoje spaudoje netilo diskusijos dėl to, ar pristatant Šaltojo karo metų modernizmą galima remtis prototipais, kurie taip ir nepasiekė vartotojų. Tačiau pati idėja parodos buvo įvertinta teigiamai.
Dabartiniai menininkai mąsto kitaip
Ar Šaltojo karo metų situacija gali pasikartoti šiuolaikiniame pasaulyje? David Crowley sako, kad į šį klausimą norėtų atsakyti „taip“, tačiau sako „ne“. „Tas laikotarpis buvo labai įtemptas politine prasme ir užvaldytas minties „galime gyventi geriau“. To meto kūrėjai žvelgė į ateitį. Jie galvojo apie tai, kaip sukurti geresnės ateities viziją. Šia prasme jie buvo avangardo atstovai. Dabartiniai menininkai mąsto kitaip: jie labiau galvoja, kaip sustabdyti šiuo metu pasaulyje vykstančius blogus dalykus negu apie judėjimą į priekį“, – teigia parodos kuratorius.
Tad kaip gi menininkai per savo darbus reiškė tas viltis ir svajones, kuo jų darbuose virto baimė, nerimas dėl ateities? Parodoje visa tai pamatysite atidžiau peržvelgę gigantiškus to meto užmojus architektų brėžiniuose, rodomus baldus, skulptūras, indus, elektronikos prietaisus (kompanijų „Panasonic“ ir „Sony“ nešiojami televizoriai, IBM rašomoji mašinėlė, japoniškas videosferinis televizorius). Net jais buvo varžomasi taip demonstruojant šiuolaikinį gyvenimo būdą ir norint vieniems kitus pranokti.
Manome, kad vertingų idėjų iš ano meto utopinių ateities vaizdų bei vizijų gali pasisemti ir dabartiniai dizaineriai bei kūrėjai.
.jpg)
Albert Krause. Indų rinkinys. Rytų Vokietija, 1959 m. Pagaminta „VEB Presswerk Auma“ ir „VEB Plasta-Werke“, Zonebergas. © Die Neue Sammlung, München
Hedwig Bollhagen. Kavos servizas, modelis 558. Rytų Vokietija, 1961 m. Pagaminta Hedwig Bollhagen, „HB-Werkstaetten für Keramik“, „Marwitz bei Velten“. © Die Neue Sammlung, München
Kairėje: videosferinis televizorius. Japonija, 1970 m. Pagaminta JVC, Japonija. © V & A Images. Dešinėje: nešiojamas televizorius „Sony“, modelis TV8 301 W. Japonija, 1959 m. Pagaminta „Sony Corporation“, Tokijas. © Die Neue Sammlung, München
Parodoje yra ir šnipinėjimo įrangos – kamera, įtaisyta cigarečių pakelyje, stalo žiebtuvėlis su paslėptu pasiklausymo įrenginiu, rankinis laikrodis su įrašymo aparatūra ir t. t.
Vostoko erdvėlaikio modelis ir kosmoso kostiumų ekspozicija, kosmoso moterų ir vyrų aprangos kolekcija – jei norite aplenkti nerimo ir vilties, krizės ir baimės kupinas parodos dalis, galite ateiti tiesiai čia. Dėmesio vertas ir Austrijoje 1968 metais sukurtas sąmonės išplėtėjas.
.jpg)
Paco Rabanne. Diskinė suknelė. Prancūzija, 1967 m. © V & A Image
Paroda užbaigiama iš kosmoso 1968 metais daryta Žemės nuotrauka – taip Žemė atrodė tuo metu, apie kurį ir kalba paroda.
• 20 – iš tiek šalių parodoje yra eksponatų. Juos parodai paskolino žymiausi pasaulio muziejai. Dalį parodos eksponatų galite apžiūrėti CityOut nuotraukų galerijoje.
• Jau tampa tradicija, kad kiekvieną didelę parodą Nacionalinėje dailės galerijoje „lydi“ ir specialiai jai pritaikyta edukacinė programa. Jei apie Šaltojo karo metų modernizmą norite sužinoti daugiau, siūlome apsilankyti edukacinės programos užsiėmimuose bei kūrybinėse dirbtuvėse.
• „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945-1975“ yra ketvirtoji parodų serijos, kuriuos Viktorijos ir Alberto muziejus skyrė įvairiems laikotarpiams, paroda. Visos parodos iki šios buvo pavadintos vyravusio stiliaus pavadinimu, o ši lankytojų žvilgsnį labiau kreipia į kultūrinius, politinius dalykus.
• Viktorijos ir Alberto muziejus yra vienas didžiausių dekoratyvinio meno ir dizaino muziejus pasaulyje.
Eiti, jei tai yra viena iš jūsų laukiamiausių parodų šiais metais. Nusivilti neteks.
Neiti, jei tikitės pamatyti eksponatų iš Lietuvos.
Toma Jonuškaitė