Kur džiazuoja Lietuva? (foto) (4)

Savaitgalį praūžė festivalis „Birštonas Jazz“. Renginys sugebėjo mažam kurortiniam miesteliui (gyventojų čia – mažiau nei 6 000) išplėšti „džiazo Mekos“ vardą. Ir – turime pasakyti – ne be reikalo.

 

Nors renginio savaitgalis, kiek tik pamename, visad sutampa su pretencingąja „Mados infekcija“, lankytojų čia niekad netrūksta. Bilietus reikia spėti „pagriebti“. O renginio metu Birštone gali netyčia atsitrenkti į bet ką – šiųmetiniu pavyzdžiu, nuo Laimos Lavastės iki Naglio Šulijos. 

 

Turime prisipažinti, jog atvykome tik šeštadienio vakarą. Rytinius koncertus praleidome ir, išgirdę žurnalistės Ievos Barauskaitės nuomonę, gerokai nukabinome nosį: „Roko operai Birštono scena akivaizdžiai per maža. V. Čekasinas puikiai sutalpino tuos 50 škotų ir lietuvių studentų su dar daugiau instrumentų. Galbūt būtent dėl vietos trūkumo (per sceną draikstėsi dešimtys laidų gitaroms, per juos visiems teko šokinėti ir kliuvinėti) buvo per mažai čekasiniškos improvizacijos ir chaoso. Jo paties ekscentriškas lakstymas po sceną, aišku, pridėjo gero „garo“, o Edinburgo studentai su škotiškais sijonais, dūdmaišiais ir tyrais balsais ten tiko kaip įlipdyti. Žodžiu, reikia tikėtis, kad projektas ne vienkartinis, nes vertas daugiau nei vieno parodymo rinktinei Birštono publikai“. Kaip galėjome praleisti tai?

 

Tačiau net ir vakarop renginio parakas dar tikrai nebuvo išsisėmęs, nors šventimas ir vyko jau antrą parą. Pamatėme Birštono kultūros centrą, pilną jaunimo ir bobulių stilingomis skrybėlaitėmis. Nesidrovėjimą panorėjus atsisėsti ant grindų ir pažįstamus veidus. Ir galimybę prieiti prie bet ko. „Birštonas Jazz“ turi neaprašomą laisvumo atmosferą.

Pirmasis mūsų matytas pasirodymas privertė išsižioti. Kitą dieną sužinojome, kad mums pritarė ir būgnus pamušantis Jonas Butvydas: „Šeštadieninis „Odessa 5“ buvo vertas dėmesio. Klasika moderniai. Įspūdinga“. Gal ir neveltui - muzikinis projektas gavo vietą didžiausio Danijos laikraščio („Politiken“) geriausių pasaulio projektų dešimtuke. Jų narys Jakobas Munckas (tūba) CityOut tvirtino, kad negali atsistebėti Birštonu: „Čia kiek? Dešimt tūkstančių gyventojų? Mažiau? O jie turi tokio dydžio džiazo festivalį. Turiu galvoje, kad apie jį girdėjau jau labai seniai – pažįstu pasaulyje pripažintų muzikantų, apsilankiusių čia.“

 

O tada… Tada prasidėjo „Jam Session“. Tai – didysis festivalio tūsas, kuriame improvizuoti nepasidrovi ir koncertų meistrai, už pasirodymus gaunantys nemažus pinigus. Iš vakaro prisimename tik keptą bebrą ir nuostabią dviejų būgnininkų – lietuvio Gedimino Laurinavičiaus bei dano Stefan Pasborg („Odessa 5“) – pasirodymą. Klausėmės išsižioję – nepagražinant.

 

Sekmadienį ryte (koncertai prasidėjo pirmą valandą, tačiau po šeštadieninio džemo tai atrodė kaip didžiausia ankstybė) liaudis jau vaikščiojo apsikabinusi vandens butelius ir nusiteikusi kiek lyriškai – viskas kada nors baigiasi. Gal todėl ir pasirodymai atrodė tokie patys. Vienas paslaptingas, tačiau charizmatiškas vyriškis su „Fanta“ buteliu ir alaus kvapu latvių pasirodymą („Mirage“, solistė - Jolanta Gulbė) įvertino taip: „Nenoriu būti niurzga, bet man trūksta intrigos. Ji galėtų turėti tokį užkimusį balsą – tokį… „blogą”. Taip manėme ir mes – sekmadienį publikai jau reikėjo švelnumo. 

 

Uždarymo metu „Grand Prix“ prizą – vieną geidžiamiausių Lietuvos džiazo padangėje – gavo jaunasis Kęstutis Vaiginis. Investuojame į muzikos ateitį.

 

Mūsų verdiktas – gana aiškus. Tokių renginių Lietuvoje reikia. Ir ne tik mūsų vardui garsinti (liga, kuria chroniškai sergame). Mums patiems.