Archyvas
„Vilnius Jazz“: Japoniškas penktadienis (9)
2009-10-17 11:40
Kaip ketvirtadienį, taip ir penktadienį iškart po darbo dienos CityOut komanda suko Rusų dramos teatro link. Šiemet užsibrėžėme tikslą džiazuoti kuo daugiau – planas jau įvykdytas pusiau, tai yra, du vakarai iš keturių „Vilnius Jazz“ siūlomų aplankyti. Ir įvertinti.
Antroji festivalio diena nuo pirmosios skyrėsi kaip... Japonija nuo Europos. Neverta net aiškinti, kad jų pasaulio suvokimas, taigi ir to išraiška – muzika – visai kitokia. Todėl ir įdomi. Todėl ir lankoma bei apiplojama. Trumpai tariant – mums patiko. Bet ne viskas.
Prieš į sceną įžengiant pirmiesiems vakaro svečiams tradiciškai buvo paskelbtas šeštasis „Vilnius Jazz“ apdovanojimo už nuopelnus Lietuvos džiazui laureatas. Šiemet juo tapo per anksti išėjęs ilgametis Kauno bigbendo vadovas Romualdas Grabštas. Festivalio rėmėjų „A Capella“ prizą atsiėmė džiazmeno dukra Vesta Grabštaitė, kalbėjusi apie tai, kad visą gyvenimą jos tėvas atidavė džiazui, šią veiklą suvokė kaip misiją, tad tokio įvertinimo sulaukti buvo tikrai gera.
Po šio ne vienam ašarą išspaudusio intarpo atėjo metas tam, kam būtų plojęs ir pats R. Grabštas – džiazui. Pirmieji du muzikantai penktadienį – pianistas Yorijuki Harada bei saksofonistas Naoji Kondo. Pirmasis instrumentą įvaldė savarankiškai, be specialių mokslų, antrasis gi „tikrame gyvenime“ yra psichoanalitikas – tokia štai įdomi kombinacija.
Organizatorių archyvo nuotr.
Scenoje pirmiausia išvydome N. Kondo, iškart ėmusį glamžyti savo saksofoną. Netrukus pasirodė ir šaliku apsivyniojęs basakojis Y. Harada, sėdęs prie fortepijono. Improvizavo svečiai vos gerą pusvalandį. Nepasakytume, kad likome sužavėti – iš improvizacijos paprastai tikimės daug spalvų ir netikėtų akordų, čia gi garsai ir melodijos kartojosi, o ypač trikdė mechaninis saksofono klavišų garsas. Na, galbūt nesugebėjome įvertinti, tačiau, kaip prieš koncertą sakė jo vedėjas Darius Užkuraitis, pats Y. Harada savo muzikoje prasmės ir idėjų neieško.
Ypač karštai ir entuziastingai D. Užkuraitis pristatė antrosios vakaro dalies viešnią – vokalistę Tenko. Su jos balsu muzikologui atsitiktinai teko susipažinti prieš dvidešimt metų, taigi visuomet norėjo ją išvysti ir Lietuvoje. Prašom! Balso menininkę – tikrai nevadintume jos dainininke, tai – per siauras žodis – į Vilnių bei festivalio sceną atlydėjo elektrinės gitaros (ir ne tik) meistras Uchihashi Kazuhisa, taip pat improvizuojantis jau daugelį metų.
Gal todėl, kad nė žodžio nesuprantame japoniškai, tai, ką scenoje kalbėjo – šnabždėjo – rėkė Tenko, mums pasirodė panašu į burtus. Tiek tuos „tikruosius“, tiek muzikinius – jau po keleto minučių įsitraukėme į tą nenuspėjamą kelionę elektriniais-balsiniais klystkeliais, kai kada sukusiais taip smarkiai, kad tekdavo griebtis už ausų. Vis ta gitara...
Gitara netrukus dingo, o U. Kazuhisa užsiėmė daksofonu – išties egzotišku ir įvairialypiu instrumentu (ir mušti jį galima, ir brūžinti, ir...), kurį „Vilnius Jazz“ lankytojai pirmąkart išgirdo prieš keletą metų. Čia buvo dar įdomiau – Tenko pamiršo kalbą ir ėmė skleisti tiesiog gamtos garsus, subtiliai persipynusius su daksofono galimybėmis.
Vakaro topu tapo netikėtas (na, D. Užkuraičio taip ir neišduotas) vieno „kiečiausių“ bei nenuspėjamiausių mūsų gitaristų Juozo Milašiaus pasirodymas. Jis be ceremonijų prisijungė prie japonų dueto ir pjaustė taip, lyg scenoje jau būtų apšilinėjęs gerą valandą. Trumpas, bet efektyvus noise džiazo etiudas vakarą įrašė į nepamirštamų sąrašą. Sakome nuoširdžiai!
Šiandien vakaro meniu – bendras britų ir lietuvių, tai yra, „Vilnius Jazz“ ir Londono džiazo festivalio projektas. Scenoje matysime britų „trioVD“ bei mūsiškius Liudą Mockūną ir Marijų Aleksą. Taip pat – tarptautinį australo Alister Spence trio. Nepraleiskit! Vidurnaktį ištikimiausių lauks „Tamsta“.
Rytis Banys