Archyvas
Ema: (Ar) kvietimas į svečius = kvietimas į lovą (70)
2010-02-01 13:00
Kokios mes moterys esam naivios. Mes visada norim tikėti, kad viskas yra geriau nei yra iš tiesų. Mes nuoširdžiai tikim, kad komplimentas „Kokios gražios tavo akys“ neturi jokių užslėptų ketinimų. Nors dažniausiai būna kalbėta apie „kitų“ akių grožį. Mat žvilgsnis sakant tokį komplimentą (dažniausiai) būna nukreiptas ne į tas akis, su kuriomis tu skaitai knygą. Ech, koks sunkus tas moteriškas kelias, kurį mes nueinam, tikrosios meilės ieškodamos.
Kiek mums, moterims, tenka išgirsti netiesos. Kiek daug mums prikabinama įvairiausių rūšių makaronų. Ir net tiek daug tų makaronų išgirdus, tu vis tiek nori tikėt, kad frazė „kokios gražios tavo akys“, ištarta vyro lūpomis, tik tą ir reiškia.
Bet štai tiesa, kurią vieną gražų mergaitišką vakarą sužinojo mano draugė Saulė:
Kvietimas į svečius=kvietimas į lovą.
Minerva pictures/Flickr.com nuotr.
Vieną penktadienio vakarą trys merginos – Ema, Saulė ir Meilė – nusprendė surengti Bohemoj tauškalų vakarą.
Smagiai moteriškai pasišnekučiavusios mes jau ketinom skirstytis namo, kai netikėtai prie mūsų staliuko priėjo mano senas geras mokyklos draugas Tomas. Tomas trumpam prisėdo prie mūsų ir mes su juo, prisimindami mokyklos laikus, smagiai ėmėm kvatotis. Netrukus prisijungė ir jo draugas Andrius. Paaiškėjo, kad vaikinai čia šventė vieno draugo gimtadienį ir visi gimtadienio šventikai, švelniai „apšilę“, jau ruošėsi judėti „į šokius“. Buvo pasiūlyta mums prisijungti prie gimtadienininkų, bet mes tą vakarą mergaitiškai tingėjom. Tad labiau mus viliojo mintis apie namus nei siautulingas vakaras mieste.
Tomas ir jo draugas Andrius, atsiprašę mūsų ir paprašę truputį jų palaukti, trumpam dingo. Paaiškėjo, jog jie palinkėjo gimtadieninkams gero vakaro ir nusprendė likti su mumis. Mat, kaip vėliau man į ausį pakuždėjo Tomas, draugas Andrius baisingai susidomėjo Saule. Žodžiu, medžiotojas nusitaikė į šaunią stirnaitę. Ir medžioklės sezonas buvo atidarytas. Štai kodėl mes savo planą „važiuojam namo“ pakeitėm į planą-kvietimą „vykstam gaminti makaronų pas Andrių į svečius“. Pastarasis gyveno netoliese, tad kvietimas užsukti į svečius buvo akceptuotas. Dar ta aplinkybė, kad Saulė ne ką mažiau rodė susidomėjimą Andriumi, ir mes jau kulniuojam į svečius. Juk negali žinoti – gal čia josios princas.
Kai jau buvom pas Andrių, naktinių makaronų gamintojai – aš, mano mokyklos draugas Tomas ir Meilė – puolėm jų gaminti. Tuo metu Saulė ir Andrius dingo parūkyt, nes visa virtuvė buvo užimta.
Nė nepastebėjom, kaip bėgo laikas. Nes buvo smagu sutikti seną gerą mokyklos draugą. Kiek daug mokyklinių istorijų buvo prisiminta. Kiek daug juoko ašarų buvo išsprausta. Kiek daug šypsenų buvo palikta Andriaus virtuvėje. Kaip smagiai buvo pervirti makaronai ir palaidoti perpildytoje šiukšliadėžėje. Taip ir būtų buvę smagu, bet...
Staiga pamačiau koridoriuje batus besiaunančią Saulę. Ir prie durų stovintį Tomo draugą Andrių. Jis stovėjo ir tyloje laukė, kol ji apsiaus batus. Viskas vyko taip greitai, kad mano klausimas „Saule, kur tu eini?“, nepasiekė adresato... Ir Saulė išėjo pro duris. Jokio „Iki pasimatymo“ ar draugiško atsibučiavimo nebuvo. O tai kėlė įtarimą. Šeimininkas Andrius dingo iš kur atėjęs (spėju – iš kambario). Tad, susižvalgiusios su Meilė, mes, kaip tikros draugės, atsiprašėm Tomo ir apsiavusios batus nupėdinom paskui Saulę. Ji jau rangėsi į taksi. Vos spėjom sustabdyti taksi ir pačios įšokom į beveik jau riedantį automobilį.
Taksi išgirdome „Saulės išvarymo iš svečių istoriją“.
Paaiškėjo, kad smagiai besišnekučiuodami balkone, Saulė su Andrium rado bendrą kalbą ir užsimezgė abipusė simpatija. Tas buvo akivaizdu ir matoma, jau pirmą jų pažinties minutę.
BET. Po valandėlės šnekėjimo šaltame balkone Andrius nusprendė imtis aktyvaus medžiotojo veiksmų. Neesminis apkabinimas. Pasiūlymas užsukti į jo kambarį „pasižiūrėti nuotraukų“ Saulei įtarimų didelių nekėlė. Besišnekučiuodami jie tęsė susipažinimą Andriaus kambaryje. Nors Saulei Andrius patiko, bet per dažni bandymai rasti fizinį kontaktą ją pradėjo gluminti. Ji manė, jog Andrius galėtų būti tas, su kuriuo ji galėtų per naktis žiūrėti į žvaigždes. Tas, kuris galėtų užkariauti jos širdį. Tad tie visi bandymai suartėti rodė, kad, matyt, tik viena Saulė piešė kažkokį paveikslą su ateitimi. Ir staiga „fainuolis“ Andrius mestelėjo frazę „Liksi šiąnakt pas mane?“. Matyt, praradęs viltį suvilioti Saulę savo veiksmais, jis nusprendė eiti tiesiuoju keliu.
Kinnéidigh Garrett/Flickr.com nuotr.
„NE!”, – tvirtai damiškai ir labai nusivylusi išgirdusi tokį klausimą tarė Saulė.
„Tai gal važiuok geriau namo“, – tarė Andrius ir nieko daugiau netaręs iškvietė jai taksi ir palydėjo durų link. Gerai, kad Saulė ramaus būdo, tad užuot kažką aiškinusi ar ėmusi mokyti fainuolį Andrių, ji tiesiog tyliai nusliūkino durų link.
„Kodėl mes negalim tiesiog pasišnekėti…, – sėdėdama taksi ir išleidusi mažą nusivylimo ašarą išlemeno Saulė. – Kodėl viskas visada turi suktis apie lovą…”
Ir visos susimąsčiusios tyloje važiavom namo.
„Nejaugi kvietimas į svečius visada lygus kvietimui į lovą?”, – mano galvoje sukosi klausimas, užgimęs klausant Saulės istorijos.
Ema, tiesiog naivuolė