Archyvas
Ema: mūsų laimė - mūsų rankose (19)
2010-02-08 13:43
Vieną kartą netyčia nugirdau dviejų moterų šneką. Vienoje Vilniaus kavinių susitiko dvi brandaus amžiaus moterys. Visai neketinau jų klausytis, bet mūsų staliukai buvo taip arti vienas kito, o mano draugė vėlavo į mūsų planuotą susitikimą. Todėl kurį laiką, neturėdama su kuo bendrauti, sėdėjau tyloje, tad paaštrėjo mano klausymosi įgūdžiai. Aišku, ir minėtosios moterys nebuvo linkusios savo pokalbį išlaikyti paslaptyje – jų emocijos liejosi per kraštus. Tad visai nenorom buvau priversta dalyvauti jų „pasitarime“ kaip nebyli pašnekovė.
Nors nedalyvavau pokalbyje nuo pat pradžios, bet tokios istorijos, apie kokią kalbėjo moterys, buvo lengvai nuspėjamos kaip meksikiečių serialas. Nesvarbu, ar įsijungsi jį pradžioje ar pabaigoje serijos - viena minutė ir tu jau žinai, kas vyko prieš 56 serijas. Tad neilgai trukus viską perkandau. Liūdnoji moteris visu savo kūnu alsavo, kokia ji yra nelaiminga, nes ją su dviem mažamečiais vaikais paliko vyras. Nepavydėtina situacija. Nors liūdnoji moteris ne(be)verkė, bet jos visas kūnas, jei būtų apdovanotas ašarų liaukomis, būtų atrodęs kaip veikiantis fontanas ir būtų savo ašaromis aptaškęs visą kavinukę.
„Bet aš tokia nelaiminga…“, - vis kartojo frazę liūdnoji moteris, nepaisant to, kaip įnirtingai jos draugė stengėsi ją pralinksminti. Staiga chna dažais nesenai nusidažiusi plaukus liūdnosios moters draugė numetė frazę, kuri manyje ir sukėlė tiek daug apmastymų: „Atsiras naujas vyras ir vėl būsi laiminga“.
Ir tada susimąsčiau: kodėl mes savo asmeninę laimę atiduodam į vyrų rankas?
Tomo Urbelionio/Fotobankas nuotr.
Kiek daug moterų sėdi užsidariusios savo liūdesio ir nelaimingo gyvenimo pilyje ir laukia. Jos laukia kažkokio stebuklo, kurio vardas - VYRAS. Užuot gyvenimo džiaugsmo ieškojusios savyje, drauguose, darbe, kelionėse ar kituose dalykuose, jos mano, kad iš jų liūdesio pilies jas išvaduos į jų gyvenimą įžengęs vyras. Ir palaima nušvis jų gyvenime.
Jos pamiršta, kad gali ir TURI būti laimingos pirmiausia pačios su savimi. Jos pamiršta, kad būdamos belaimės, jos traukia į savo gyvenimus tokius pat nelaimingus žmones. Jos pamiršta, kad laimę turi susikurti pačios savo viduje. Tam, kad įžengus naujam žmogui į jų gyvenimą, jos ta laime galėtų pasidalinti, o nepulti atimti svetimosios iš į jų gyvenimą atklydusio žmogaus. Juk tik būdami laimingi su savimi, mes būsime laimingi su kitais.
Moterys, merginos - gražios, bet vienišos, turtingos, bet išsiskyrusios, šventos ir nusidėjusios, pašėlusios ir susikausčiusios - nustokit galvoti, kad didįjį gyvenimo džiugesį jums atneš VYRAS.
Jūsų laimė slypi jumyse.
Tad gal nuo šiandien imkit ir pajauskit ją, nepaisant to, kad jus kažkas įskaudino. Nepaisant to, kad jūs, kaip ta liūdnoji moteris, trykštumėt nelaimingo gyvenimo fontanu, jei juo būtumėt. Gal nuo šiandien savo laimę paimkit į savo rankas, užuot sėdėjusios nelaimingos ir laukiančios vyro, kuris ateis su dideliu kibiru laimės ir džiaugsmo. Pasidžiaukit tais paprastais mažais dalykais, kurie yra aplink jus.
Kęstučio Vanago/Fotobankas nuotr.
Juk laime reikia dalintis, o ne ją vogti. Jei neturi asmeninės, tai reiškia, jog esi svetimos laimės vagis. O juk vienas iš Dievo įsakymų – NEVOK.
Ema – ne vagis