Archyvas
Knygų atlaidai: dirbk, pirk, (ne)skaityk (12)
2010-02-22 10:00
Šiemet man tai septinta „Vilniaus knygų mugė“. Ir trečia, kurioje dirbu. Ir tikriausiai ketvirta, po kurios sakau: „Kitais metais čia tikrai nė kojos nežengsiu“. Kaip matome, pažadų padoriam vilniečiui laikytis sunku. Taigi, kokią mugę šiemet pamatė CityOut komanda?
Akivaizdu, jog leidėjams ši mugė – antros Kalėdos. Tiesa, net ir pastarosioms šventėms nesulaukiame tiek daug naujų leidinių. Tokio kiekio naujienų apskritai turbūt nesulaukiame ištisus metus, mat daugelis leidyklų laiko savo kozirius iki pat vasario. O tada tai drioksteli hitais kietais ir minkštais viršeliais. Tiesa, šiemet mugė pasitiko kiek kukliau. Vos išlipus iš troleibuso nieks į rankas negrūdo skrajučių, prie įėjimo nesiūlė katalogų, o įėjus į palto kišenes neprikišo 100 ir 1 nuolaidų kupono. Ar nuo to jaučiamės prasčiau? Tikrai ne!
Šarūno Mažeikos/Fotobankas nuotr.
Mano mėgstamiausia vieta „Litexpo“ pardoų rūmuose – balkonas prie konferencijų salių. Užlipi ir matai, kur geriau nesirodyti. Sekmadienis pasitaikė itin nedėkingas: visi praėjimai užgulti, laisviau tik prie lenkų, gruzinų ir LRT stendų. Porą kartų atsikvepiu ir neriu.
Svarbiausia taisyklė knygų mugėje – paklusti miniai. Išsišokėliai čia niekam nepatinka: eini – eik, nori sustoti – tuoj pat traukis į šoną, nori praeiti – skinkis kelią alkūnėmis ir apsimesk, jog tai ne tavo darbas. Žodžiu, jei manėte, jog knygos prideda žmonėms gerų manierų, užsukite į nupigintų knygų skyrių, kuriame galima derėtis (!!!), ir suprasite, jog klydote.
Šarūno Mažeikos/Fotobankas nuotr.
Dar kai kas šioje mugėje nesikeičia. Jei ten keliaujate jau ne pirmus metus, tuomet galite vaikščioti užmerktomis akimis, mat tie patys stendai stovi tose pačiose vietose (tiesa, leidyklos „Tyto Alba“ ir „Versus Aureus“ šiemet persikėlė kiek patogesnėn vieton). Privalumu ar trūkumu to nepavadinsi. Tiesiog šiaip pastebėjome. Beje, kai kurių leidyklų stendai irgi nesikeičia ištisus metus („Alma Littera“, jums, kaip leidybos gigantams, turėtų būti gėda neinvestuoti į naują ir gražesnį stendą).
Niekas nesikeičia ir kitoje prekystalio pusėje: visas knygas asmeniškai skaitė kiekvienas pardavėjas, jo mama, kaimynas ir mylimasis bei visi kaip susitarę rekomendavo ją kitiems. Atsirado mat literatūros kritikai. Šįkart „suspindėjo“ viena pardavėja, pasiūliusi įsigyti naujausią lietuviškai išleistą Jamie Oliverio knygą. Po įprastinės pagyrų tirados klausiu: „Kiek“. Sužinojęs kainą – išsižioju. Pardavėja mirkteli ir priduria, jog kažkur kitoje eilėje anglišką knygos versiją galiu įsigyti pora dešimčių pigiau. „Ačiū, bet Jūs žinote, kiek šita knyga kainuoja „Amazon.com“. Akivaizdu, kad žino, mat tuoj pat nė neatsakiusi bėga prie kito pirkėjo.
Šarūno Mažeikos/Fotobankas nuotr.
Pirkti knygas užsienio kalba knygų mugėje – toks pat absurdas kaip bulvių košę gamintis iš skrudintų bulvyčių, pirktų greitojo maisto restorane. Nežinia, ką sau mano pardavėjai, bet literatūros užsienio (ypač anglų) kalba pas mus kaina primena lobį. Gal knygą mažų mažiausiai kažkas savo rankomis ir kojomis parnešė iš spaustuvės kur nors Didžiojoje Britanijoje? Nenorime pasirodyti nepatriotiški, tačiau savo balsus atiduodame internetinei prekybai ir jos milžinams.
Dėliojant tokias mozaikos dalis panašu, jog artėjame prie bendro vaizdo – „Vilniaus knygų mugė“ virto turgumi. O gal net blogiau – tikra „Norfa Baze“ intelektualams. Tik be karvės ant stogo. Lai pakelia rankas tie, kurie į mugę eina ne nuolaidų medžioti, o tam, kad pabendrautų su autoriais, sudalyvautų metų knygos apdovanojimuose ar eitų su rankraščiais pas leidėjus, kad ir jų knyga gultų kitąmet ant prekystalio? Atsiprašau, skaitytojau su trimis šiemet gautomis lojalumo kortelėmis ir dar nuo užpernai pirktomis, bet neperskaitytomis knygomis – jūsų balso neužskaitau.
Algimantas Čekuolis ir nauja jo knyga. Šarūno Mažeikos/Fotobankas nuotr.
Paradoksalu, tačiau jau ne pirmą kartą nutveriame leidėjus, „Vilniaus knygų mugėje“ knygas parduodančius kiek brangiau nei knygyne. O ir knygų niekas po mugės iš lentynų neišims. Kad ir kaip ten būtų, norėtųsi, jog bene didžiausia literatūrinė šventė Lietuvoje virstų ne sandėlių valymo vieta, o proga pamatyti savo mėgstamų knygų autorius, išgirsti jų mintis ir pasakojimus apie tai, kaip atsiranda knygos. Ir, dėl Dievo meilės, – šalin nuobodžius kritikus ir kritikes iš sustabarėjusių leidinių ir universitetų – duokite kalbėti autoriui ar žmonėms, kurie geba kalbėti taip, kad šalia nereiktų laikyti tarptautinių žodžių žodyno (kurį, beje, čia pat galite įsigyti. Su nuolaida.).
Metų knygos autorė Kristina Sabaliauskaitė. Šarūno Mažeikos/Fotobankas nuotr.
Nors ir šiemet sakau, jog kitąmet į literatūrinį rojų/pragarą kojos nebekelsiu – neabejoju, jog ir vėl susitiksime milžiniškoje eilėje prie perdėtai brangios kavos, naujos Sigito Parulskio knygos (kaip mugė be jų?) pristatyme ar naujame ir pretenzingai atrodančiame „Litexpo“ restorane.
Eiti, jei jau tikrai perskaitėte ankstesnių mugių pirkinius.
Neiti, jei jums geriausia knyga – televizorius.
Rokas Peleckas